Žinai, neprivalau Tavęs nemylėt. Neprivalau liautis tikėjus meile, kuri duodama tik kartą šiame gyvenime. Mano meilė patikrinta laiko tėkmėj. Užgrūdinta išbandymais, atstumais, nepalankiom aplinkybėm, piktais liežuviais, Tavimi, manimi, jausmais ir tūštuma...Tokia meilė duota nedaugeliui. Tik išrinktieji ją tokią patiria. Kas jie? Galbūt tie, kurie priima skausmą, nesibaido kančios, renkasi sunkesnį kelią? Meilė nebūna be skausmo. Meilė ir skausmas - dvyniai. Bet tai kas vertinga visada brangu, sunkiai užsitarnaujama, bet užtat kokį teikia džiaugsmą... Mums ji duota. Daugelis dėl tokios meilės viską paaukotų...Tiek daug išsiilgusių jos, ieško ir ieško savo antrosios pusės ir neranda...O mes  padėti vienas šalia kito, sujungti, tiesiog ant auksinio padėkliuko vienas kitam atnešti... Visi aplinkui supranta, kad esame tos obuolio puselės, Tu ir aš - vieno obuolio puselės, Tu ir aš - viena... Kodėl mes nesupratome? Kas mus privertė būt nevertais tokios brangios Dievo dovanos? Mūsų puikybė? Žmogiškas neįvertinimas to kas iš tiesų svarbu, tikra, brangu?  Ar tai kitai Tu taip pat toks brangus? Tuomet nebūtum toks liūdnas. Ar tai kitai Tu taip pat toks svarbus? Tuomet tikėtum meile. Ar ta kita Tave myli? Tuomet Tu žinotum kas yra būti laimingu... Likimas mums neatleis, jei nenukelsime mums dovanotos meilės nuo lentynos ir nenušluostysime nuo jos dulkių... Ko Tu bijai. Jausmo, kuris gali skaudėti? Tos kitos pykčio? Nepatogumų?
Galbūt Tu teisus. Bet gyvenimas be meilės - tuščias....