Norėčiau tavęs nemylėt.
Negirdėt tavęs klausantis džiazo,
negeisti tavęs,
kai dainuoja Sinatra,
negyvent tavimi.
  Užsidegt cigarilę,
  įkvėpt,
  nuryt jos dūmo kartumą,
  apsvaigt
  nuo savo lengvumo
  ir tavęs
  nemylėt,
neužuost tavęs
geriant konjaką,
ne nuo jo -
nuo tavęs- negirtėt,
nusispjaut
 ir pasiųst po velnių
viso pasaulio
romantiką,
nesiilgėt!
Pajėgiu tik ištart:
'nužudyk mane švelniai'
arba mylėk...
mylėk kaip savo
lemtį...

Tu-bailys
bijai paties gyvenimo,
bet juk kol gyveni
jis vistiek neišvengiamas.
Meilės bijai,
na galbūt ji baisoka
čia tau ne iš šūdo
spaust filosofiją.
Realybės bijai,
nors sakai kad esi realistas,
bet, matai...
jei joje pasiknisti
dar iškapstysi
kokį jausmą užstrigusį,
dar užsirausi
ant meilės
ar netyčia užminsi
ant seniai išmestos romantikos...
Matai... tas gyvenimas
toks keistas dalykas
bėga prabėga
ir nebegrįžta.
Banalu?
Bet realistiška.
Ar turi kokį
'prieš' argumentą?
Neturi.
Tai va, dairais į senatvę,
meilės bijai,
na ir bijok sau
į vienatvę