Kas many, po paraliais, blogai?!
Šaltos naktys vienatvėje dužta.
Prarasti, vieniši vakarai,
taip beviltiškai sieloje tuščia.

Kas many, pasakyk, negerai,
kad aš šitaip meilės ilgiuosi.
Tos pačios. Tos pačios kaip žinai,
kur jaunystėj buvo lemta pajausti?

Atsigulsiu po aukštu dangum,
besileidžiančiai saulei pamosiu
ir atklydusiam vargetai su gyvenimo pelėsių kvapu
apie savo vienatvę dejuosiu