Atėjai...
kaip vagis įsliūkinai
į mano gyvenimą,
į mano sielą įsismelkei
gudrias akis nutaisęs...
Buvai priimtas
kaip svečias
tik išeit pamiršai,
skausme,
dar ir bendrą atsivedei -
liūdesį
abu lėbavot mano sieloj,
kaip savo namuos
pasisavinot kas jums
nepriklauso -
mano širdį, mano gyvenimą
ir dar to negana
įsileidot savo sėbrą nerimą.
Bet dabar jau gana!
Išeikit.
Gal aš ir silpna,
galbūt viena,
bet aš moteris-
ne iš molio trapaus,
bet iš kaulo
t v i r t a i sukalta.
Nesulaužysit...

Gyvenu...                                                               
tiesiog gyvenu...
teisingai galbūt,
galbūt tyliai,
taip kaip reikia mąstau,
taip kaip dera kalbu
kvėpuoju, dirbu, planuoju...
Gyvenu...
tiesiog gyvenu.
Kaip sekas?
Visai neblogai -
kasdien po truputį mirštu...
Tiesą sakant
veržias rauda,
širdis plaka
gerklėj įstrigus.
Tuoj suskilsiu,
perplyšiu pusiau,
arba dar blogiau
taip ir liksiu
sustingus....
Likime,
lemtie,
ar kas ten bebūtum
meldžiu -
leisk patirt meilę.
Išgyvent ją
dalintis ir gaut
tokią tikrą ir didelę,
kad numirus -
tiesiai į Dangų....