Norėčiau tavęs nemylėt.
Negirdėt tavęs klausantis džiazo,
negeisti tavęs,
kai dainuoja Sinatra,
negyvent tavimi.
  Užsidegt cigarilę,
  įkvėpt,
  nuryt jos dūmo kartumą,
  apsvaigt
  nuo savo lengvumo
  ir tavęs
  nemylėt,
neužuost tavęs
geriant konjaką,
ne nuo jo -
nuo tavęs- negirtėt,
nusispjaut
 ir pasiųst po velnių
viso pasaulio
romantiką,
nesiilgėt!
Pajėgiu tik ištart:
'nužudyk mane švelniai'
arba mylėk...
mylėk kaip savo
lemtį...

Tu-bailys
bijai paties gyvenimo,
bet juk kol gyveni
jis vistiek neišvengiamas.
Meilės bijai,
na galbūt ji baisoka
čia tau ne iš šūdo
spaust filosofiją.
Realybės bijai,
nors sakai kad esi realistas,
bet, matai...
jei joje pasiknisti
dar iškapstysi
kokį jausmą užstrigusį,
dar užsirausi
ant meilės
ar netyčia užminsi
ant seniai išmestos romantikos...
Matai... tas gyvenimas
toks keistas dalykas
bėga prabėga
ir nebegrįžta.
Banalu?
Bet realistiška.
Ar turi kokį
'prieš' argumentą?
Neturi.
Tai va, dairais į senatvę,
meilės bijai,
na ir bijok sau
į vienatvę

Žinai, neprivalau Tavęs nemylėt. Neprivalau liautis tikėjus meile, kuri duodama tik kartą šiame gyvenime. Mano meilė patikrinta laiko tėkmėj. Užgrūdinta išbandymais, atstumais, nepalankiom aplinkybėm, piktais liežuviais, Tavimi, manimi, jausmais ir tūštuma...Tokia meilė duota nedaugeliui. Tik išrinktieji ją tokią patiria. Kas jie? Galbūt tie, kurie priima skausmą, nesibaido kančios, renkasi sunkesnį kelią? Meilė nebūna be skausmo. Meilė ir skausmas - dvyniai. Bet tai kas vertinga visada brangu, sunkiai užsitarnaujama, bet užtat kokį teikia džiaugsmą... Mums ji duota. Daugelis dėl tokios meilės viską paaukotų...Tiek daug išsiilgusių jos, ieško ir ieško savo antrosios pusės ir neranda...O mes  padėti vienas šalia kito, sujungti, tiesiog ant auksinio padėkliuko vienas kitam atnešti... Visi aplinkui supranta, kad esame tos obuolio puselės, Tu ir aš - vieno obuolio puselės, Tu ir aš - viena... Kodėl mes nesupratome? Kas mus privertė būt nevertais tokios brangios Dievo dovanos? Mūsų puikybė? Žmogiškas neįvertinimas to kas iš tiesų svarbu, tikra, brangu?  Ar tai kitai Tu taip pat toks brangus? Tuomet nebūtum toks liūdnas. Ar tai kitai Tu taip pat toks svarbus? Tuomet tikėtum meile. Ar ta kita Tave myli? Tuomet Tu žinotum kas yra būti laimingu... Likimas mums neatleis, jei nenukelsime mums dovanotos meilės nuo lentynos ir nenušluostysime nuo jos dulkių... Ko Tu bijai. Jausmo, kuris gali skaudėti? Tos kitos pykčio? Nepatogumų?
Galbūt Tu teisus. Bet gyvenimas be meilės - tuščias....

Atėjai...
kaip vagis įsliūkinai
į mano gyvenimą,
į mano sielą įsismelkei
gudrias akis nutaisęs...
Buvai priimtas
kaip svečias
tik išeit pamiršai,
skausme,
dar ir bendrą atsivedei -
liūdesį
abu lėbavot mano sieloj,
kaip savo namuos
pasisavinot kas jums
nepriklauso -
mano širdį, mano gyvenimą
ir dar to negana
įsileidot savo sėbrą nerimą.
Bet dabar jau gana!
Išeikit.
Gal aš ir silpna,
galbūt viena,
bet aš moteris-
ne iš molio trapaus,
bet iš kaulo
t v i r t a i sukalta.
Nesulaužysit...

Gyvenu...                                                               
tiesiog gyvenu...
teisingai galbūt,
galbūt tyliai,
taip kaip reikia mąstau,
taip kaip dera kalbu
kvėpuoju, dirbu, planuoju...
Gyvenu...
tiesiog gyvenu.
Kaip sekas?
Visai neblogai -
kasdien po truputį mirštu...
Tiesą sakant
veržias rauda,
širdis plaka
gerklėj įstrigus.
Tuoj suskilsiu,
perplyšiu pusiau,
arba dar blogiau
taip ir liksiu
sustingus....
Likime,
lemtie,
ar kas ten bebūtum
meldžiu -
leisk patirt meilę.
Išgyvent ją
dalintis ir gaut
tokią tikrą ir didelę,
kad numirus -
tiesiai į Dangų....

Kas many, po paraliais, blogai?!
Šaltos naktys vienatvėje dužta.
Prarasti, vieniši vakarai,
taip beviltiškai sieloje tuščia.

Kas many, pasakyk, negerai,
kad aš šitaip meilės ilgiuosi.
Tos pačios. Tos pačios kaip žinai,
kur jaunystėj buvo lemta pajausti?

Atsigulsiu po aukštu dangum,
besileidžiančiai saulei pamosiu
ir atklydusiam vargetai su gyvenimo pelėsių kvapu
apie savo vienatvę dejuosiu